Naujienos

Nuo 1895 m. vykstanti bienalė į atidarymo savaitę kaskart pritraukia tūkstančius stilingų lankytojų, kviečia į įspūdingus nacionalinių paviljonų vakarėlius, pristato tai, ką dalyvaujančios šalys turi geriausio. O mes šį kartą įgyvendinome jau kelerius metus galvoje kirbėjusį planą – į Venecijos bienalės atidarymą atplaukti burine jachta. Į laivą įlipome Caorle miestelyje Šiaurės Italijoje, pakeliui pernakvojome Chioggia saloje ir galiausiai įplaukėme į Veneciją. Nors bienalės išvakarėse užklupo smarki audra, į Veneciją spėjome įplaukti jai dar neprasidėjus ir pasidžiaugti saulėtais pasiplaukiojimais šalia San Marco aikštės ir Punta della Dogana, praplaukdami pro San Michele, San Giorgio Maggiore, San Servolo ir kitas saleles. Venecijos bienalės metu jachtą prišvartavome Sant’Elenos marinoje, visiškai šalia vienos pagrindinių bienalės vietų – Giardini. Netikėtai pradžiugino ir vos už kelių metrų nuo marinos pirmą kartą šiuolaikiniam menui duris atvėrusiose Società Dante Alighieri erdvėse eksponuojamas paskutinis Jono Meko filmas „Requiem“.

Na, o jachta visos kelionės metu buvo ir puikus viešbutis. Nors laikas Sant’Elena buvo nuostabus, skubėjome pamatyti 60-ąją bienalę. Ji mus pasitiko ne tik nacionaliniais paviljonais, lydinčiomis parodomis, gausybe atidarymo vakarėlių, stebinančiais performansais (jie, beje, vyks ir uždarymo savaitę), bet ir įspūdingomis eilėmis prie kai kurių paviljonų. Pasitaikė, kad teko ir ilgiau nei valandą prastovėti, bet ko gi nepadarysi dėl meno.

Pagrindinės parodos tema – „Foreigners Everywhere“

„Foreigners Everywhere“ – pagrindinė šių metų Venecijos bienalės kuruojamos parodos tema Giardini ir Arsenale, kuratorius – Adriano Pedrosa iš Brazilijos.

Parodos pavadinimas „Foreigners Everywhere“ kilęs iš Paryžiuje gimusios ir Palerme įsikūrusios Claire Fontaine kolektyvo darbų serijos. Instaliaciją sudaro įvairių spalvų neoniniai užrašai, skirtingomis kalbomis pateikiantys žodžius „Užsieniečiai visur“. Serijos darbai buvo pradėti 2004 m. ir iki šiol yra užrašyti 53 kalbomis, įskaitant keletą jau išnykusių tenykščių kalbų. Ši frazė, itališkai skambanti Stranieri Ovunque savo ruožtu yra kilusi iš Turino kolektyvo, 2000-ųjų pradžioje Italijoje kovojusio su rasizmu ir ksenofobija, pavadinimo. Ši instaliacija lankytojus pasitinka tiek Arsenale, tiek Giardini.

Pasak kuratoriaus Adriano Pedrosa, posakis Stranieri Ovunque turi keletą reikšmių. Visų pirma, kad ir kur būtume, visada susiduriame su užsieniečiais – jie / mes esame visur. Antra, kad ir kur atsidurtume, visada tikrai ir giliai viduje esame užsieniečiai. Atsispiriant nuo pagrindinės temos, tarptautinės parodos dėmesio centre atsiduria įvairių šalių vietinių gyventojų, čiabuvių inspiruotas menas, vyrauja liaudies ir amatų meno motyvai, technikos bei menininkai, kurie patys vienaip ar kitaip tapo užsieniečiais, imigrantais, išeiviais, emigrantais ar pabėgėliais.

Mes bienalę tradiciškai pradėjome nuo Giardini soduose įsikūrusių nacionalinių paviljonų. Vos įėjus lankytoją pasitinka ryškių spalvų centrinis tarptautinės parodos paviljonas, nuo kurio fasado freskos ir prasideda paroda. Šį fasadą pirmą kartą visiškai uždengė didžiulė brazilų Huni Kuin menininkų kolektyvo MAKHU sukurta freska. Sienoje pavaizduotas mitas apie Žemę, susiformuojančią iš aligatoriaus.

Lietuvai atstovauja „Pakui Hardware“ ir Marija Teresė Rožanskaitė

Nors kiekvieną dieną kolegos, pažįstami ir draugai, sutikti bėgant į vieną ar kitą paviljoną, vakarėlį ar pertraukėlę su vietiniu gėrimu ir tradiciniais Venecijos užkandėliais cicchetti, klusteldavo „ar jau matėt Lietuvos paviljoną?“, šiai intrigai nepasidavėme. Lietuvos paviljoną pasilaikėme desertui ir buvo verta.

Apdovanojimo šiais metais Lietuvos paviljonas negavo, bet tarptautinis dėmesys menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetui „Pakui Hardware“ neslopsta iki šiol.

Apie Lietuvos paviljoną jau parašė tokie naujienų portalai, kaip artnews.com, įtraukdami jį į būtiniausių pamatyti nacionalinių paviljonų penketą, vokiškas žurnalas „Monopol“ Venecijos bienalėje dalyvaujančių reikšmingiausių paviljonų apžvalgą pradėjo būtent nuo Lietuvos. Tarp meno profesionalų netyla kalbos, kad tai gražiausiai paviljonas 2024 m. bienalėje.

Ir jie nė kiek neperdeda. Šio kartų dueto – „Pakui Hardware“ ir XX a. menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) – bendra instaliacija „Uždegimas“ buvo įkurdinta neveikiančioje barokinėjė Sant’Antonin bažnyčioje, šiuolaikiniam menui atsivėrusiai tik vieną kartą prieš gerą dešimtmetį, eksponuojant Ai WeiWei darbus.

Instaliacija sukurta remiantis uždegimo idėja, kuri, galvojant apie žmonijai keliamus iššūkius, tokius kaip karai, gaisrai, ekologinė katastrofa, globalinis atšilimas, migracija, plastiko ir kitokia tarša vandenynuose, tampa itin aktualia tema. Kartu tai ir uždegimas, kurį žmonija sukelia Žemei. Per kartų dialogą, į instaliaciją įtraukiant „Pakui Hardware“ „degančias“ stiklo ir aliuminio skulptūras ir Marijos Teresės Rožanskaitės modernią tapybą, bendroje instaliacijoje tas dialogas vystosi tarp uždegimų pažeistą nervų sistemą primenančių skulptūrų ir tapytojos kūryboje vyraujančiais nualintais, sergančiais žmonių kūnais, organais, ligoninių palatomis. Šios skirtingų kartų vizijos apmąsto žmonijos ir gamtos santykį tokiais nenuspėjamais, iššūkių pilnais laikais.

„Auksinis liūtas“ – Australijai

Nors didžiausios eilės driekėsi prie Vokietijos paviljono, „Auksinis liūtas“ atiteko visų pirma itin subtilia estetika dėmesį prikausčiusiam Australijos paviljonui.

Paviljone tūkstančiai stačiakampių baltų dėžučių atvaizduoja daugiau nei 2 400 kartų – turbūt didžiausią kada nors ranka nupieštą šeimos medį. Juodame kube ant sienų ir lubų įkurdintas didžiulis kreidos piešinys yra vietinio Australijos menininko Archie Moore’o instaliacijos „kith and kin“ dalis. Instaliacijos pavadinimas kilo iš senosios anglų kalbos termino, reiškiančio savo šeimą ir tautiečius, atskleidžiančio pirmųjų tautų išplėstinės šeimos ir bendruomenės sampratą.

Archie Moore’o genealoginiame medyje žiūrovas gali aptikti ir sąmoningų spragų, tuščių plotų, atspindinčių kultūros žinių spragas, nulemtas kolonizacijos, žudynių, epidemijų ir net stichinių nelaimių. Tai 65 tūkst. metų protėvių istorija, sudėta į vieną meno kūrinį.

Nepraleistini nacionaliniai paviljonai

Viena svarbiausių Venecijos bienalės dalių – nacionaliniai paviljonai. Kaip ir kasmet, bienalė neapsiėjo be politinio konteksto. Šįkart lankytojus stebino Izraelio paviljonas, nuo pat pirmosios atidarymo dienos taip ir likęs užrakintomis durimis. Prieš pat atveriant bienalės duris, didžiausio ir ryškiausio pasaulinio susibūrimo atidarymo dieną meno pasaulyje, Izraelio nacionalinio paviljono menininkai ir kuratoriai paskelbė sprendimą neatsidaryti, kol nebus pasiektas „susitarimas dėl ugnies nutraukimo ir įkaitų paleidimo“ konflikte Gazoje. Šie žodžiai liko baltame lape, pakabintame ant uždarytų paviljono durų, o patį paviljoną bent jau atidarymo savaitę saugojo trys ginkluoti kariai. Izraelio dalyvavimas bienalėje buvo plačiai kritikuojamas.

Bienalėje buvo gausybė dėmesio vertų nacionalinių paviljonų, kurių pagrindinius verta paminėti atskirai. Emocijoms susigulėjus ir apmąstant prisiminimus, visgi pirmiausia išnyra Egipto paviljonas. Menininkas Wael’is Shawky surežisavo ir sukūrė „Drama 1882“ – originalią muzikinę pjesę apie Egipto revoliuciją prieš imperijos įtaką (1879–1882). 1882 m. šį sukilimą numalšinę britai vėliau okupavo Egiptą iki 1956-ųjų. Tikiu, kiekvienas įėjęs į paviljoną pajaus šio kūrinio ir jį lydinčių skulptūrinių instaliacijų pasakojimo galią.

Matyt, jautriausias, itin subtilus ir paveikus – Lenkijos paviljonas. Kolektyvas „Open Group“ paviljone pristato interaktyvią instaliaciją „Repeat After Me II“. Tai karo Ukrainoje liudytojų filmai, visi juose rodomi žmonės yra pabėgėliai, pasakojantys apie savo patirtį per ginklų garsus, o paskui skatinantys publiką sekti jų pavyzdžiu. Instaliacijoje žiūrovas itin nejaukiai patenka tiek į Rusijos agresijos sukeltų traumų Ukrainoje liudytojo poziciją, tiek ir į karaokės formatu grįstą kartotojo žaidimą, tik videoįrašą lydi ne įprasta karaokės muzika, o bombų, šūvių, raketų, sraigtasparnių garsai.

Jau minėtas Vokietijos paviljonas prikaustė gausybę lankytojų, tad, norint pamatyti ne tik išskirtines videoprojekcijas, bet ir įspūdingą performansą, teko laukti ilgose eilėse. Menininkai Yaelis Bartana ir Ersanas Mondtagas paviljone tyrinėja nacionalinės tapatybės, traumų, praeities ir ateities sankirtos temas. Tad skirkite laiko sulaukti savo eilės.

Prancūzija visų pirma puikiai nuteikia itin stipriu garso takeliu. Vienas jauniausių kada nors Prancūzijai atstovavusių menininkų Julienas Creuzet instaliacijoje kuria tiltus tarp skirtingų kultūrų, tautų ir žemynų.

Belgijos paviljonas išsiskiria netipiškumu, menininkų kolektyvas (Denicolai & Provoost, Antoinette Jattiot, Nord, Spec uloos), sujungdamas meną, kuravimą, architektūrą, tipografiją ir kartografiją, keičia tradicinį parodos formatą paviljone.

Didžiajai Britanijai šiais metais atstovauja Johnas Akomfrahas, menininkas ir filmų kūrėjas, kurio kūryba yra atminties, rasinės neteisybės, migrantų diasporų patirties ir klimato kaitos tyrimas. Paviljono pavadinimas „Listening All Night To The Rain“ tęsia menininko rūpestį postkolonializmo, ekologijos ir politikos temomis, iš naujo sutelkdamas dėmesį į patį klausymąsi ir garsą, paviljone tai perteikiama per gausybę ekranų. Beje, Johno Akomfraho kūrinių yra ir Lietuvoje – dar 2020 m. jo darbą įsigijome į „Noewe Foundation“ kolekciją.

Tarp įsimintinų paviljonų atsiduria ir Japonija – menininkė Yuko Mohri klausia, ką reiškia žmonėms kartu būti ir dirbti pasaulyje, patiriančiame daugybę krizių. Ji pasitelkia kūrybiškumą ir, įkvėpta Tokijo metro darbuotojų išradingų priemonių prieš potvynius, sukuria garso, judesio, šviesios ir kvapo instaliaciją iš vaisių.

Arsenale didžiausią įspūdį paliko Liuksemburgo paviljonas tiek įspūdinga parodos architektūra, tiek performansais. Taip pat išskirtiniai, verti dėmesio ir Olandijos, Estijos, Kosovo, Brazilijos paviljonai.

Lydinčios ypatingiausios muziejų parodos

Apžiūrėjus Giardini, Arsenalą, aplankius po miestą išsibarsčiusius nacionalinius paviljonus, būtina laiko rasti muziejams, kartu su Venecijos bienalės atidarymu atveriantiems stipriausias metų parodas. Šįkart didžiausią įspūdį paliko solo menininko Pierre’o Huyghe paroda „Liminal“, kuruojama Anne Stenne. Įspūdinga paroda atidaryta kartu su Venecijos bienalės išankstinėmis peržiūromis ir veikia privačiame Francois Pinault muziejuje Punta della Dogana pačiame Venecijos centre. Menininkas paverčia muziejų nuolat besikeičiančia aplinka. Parodoje jis apgyvendina žmones ir nežmogiškas būtybes, muziejus tampa hibridine vieta, štai kodėl vėliau vakare susitikę vakarėlyje kalbėjomės apie beždžionėlę iš vieno iš Pierre’o Huyghe filmo. Pamatysite – verta. 

Nepraleiskite ir Fondazione Prada, šiemet pristatančių „Monte di Pietà“, menininko Christopho Büchelio sumanytą projektą įspūdinguose rūmuose. Projektas plėtojamas įtraukiančioje aplinkoje, jį sudaro fiktyvus bankrutavęs lombardas, pagrįstas originaliu Venecijos Monte di Pietà planu, taip tyrinėjant nuosavybės istoriją, turto, dirbtinio ar tikro turėjimą.

Įspūdžių po Venecijos bienalės visuomet begalybė, nors pamatyta turbūt tik pusė to, ką reikėtų ir vertėtų. Todėl visada norisi grįžti, dar kartą pamatyti vieną ar kitą performansą, aplankyti kurios nors šalies paviljoną, kurį dėl laiko trūkumo teko aplenkti. Ir nors šių metų bienalė, galima būtų sakyti, stebino nuosaikumu, vargu ar liko abejingų. Kiekvienas išsinešė savų interpretacijų ir strategijų, kaip klostysis ateities pasaulis, į ką geriausia atsigręžti, nuo ko pradėti. Nors atidarymo savaitė jau praėjo, Venecijos bienalė lankytojus priims dar ilgai ir, tikėtina, be tokių milžiniškų eilių prie paviljonų.

Venecijos bienalė lankytojų lauks iki pat lapkričio 24 d.

Tekstas – Ugnės Bužinskaitės
Nuotraukos: Andrea Avezzù, Marco Zorzanello, Matteo de Mayda. La Biennale di Venezia